Pirmos varžybos!

Šį sekmadienį dalyvavau pirmosiose savo kumite varžybose Anglijoj. Savo pačios nuostabai aš vis dar gyva!

Varžybos buvo labiau treniruotės tipo, be prizų, komandomis, kad tik kuo daugiau kovų išeitų, kad prisirinktume kuo daugiau patirties BUCS - British Universities and Collages Sports - čempionatui, kuris vyks vasario 22-23d. Šįkart buvo tik laisva kova, jokių katų, nieko daugiau, tik pusantros minutės išsiaiškinti laimėtojui.

Dalyvavo trys universitetai (University of Birmingham, Coventry University ir University of Warwick), iš viso apie 22 dalyvius, iš kurių keturios merginos. Formatas buvo komandinės kumite.

Įprastai būna penki tos pačios lyties atstovai, išsirikiavę nuo aukščiausio laipsnio iki žemiausio, ir susitinka po vieną kovą pirmas su pirmu, antras su antru ir t.t., tačiau merginų, kaip ir visad, trūko, tad buvo nuspręsta komandos formulę pakeisti į 4 vaikinukus ir vieną panelę.

Koventrio komanda neturėjo nei vienos merginos, tad vienai teko išduoti savąjį universitetą ir pereiti į jų komandą. Tai, žinoma, buvau aš! Pirmiausia dėl to, kad aš buvau žemiausias laipsnis - visos kitos trys panos juodadiržės, tad mieliau pralaimėti už svetimus nei savus. Šypt.

Tiesa, komandos pasikeitimu labai nesigailėjau - vyrukai iš Koventrio pasirodė tiek pat smagūs, kiek mūsiškiai, o dar ir inžinierių pasitaikė, tad buvo apie ką ir be karate pakalbėt.

Vienintelė būtina apsauga buvo kapa/antdantis ar kaip ten tas dalykėlis burnoj vadinamas. Nusipirkau dieną prieš, pagal instrukcijas prisiderinau, bet prasižioju ir iškrenta! Galvojau, prasmuksiu, ne taip ir būtina gal, bet kai pasiūlė pasiskolint iš ko nors kito, jei pati neturiu, nusprendžiau, kad jau mieliau sukandus dantimis kovosiu nei tokį asmenišką dalykėlį skolinsiuos.

Reikėjo dėvėti ale bokso pirštinaites, bet kojų apsaugos nebuvo būtinos. Kad ir kaip smagu žinot, kad spyris raumens neatjungs, labai jau nepatogios tos kojų pagalvės - kaip ne su savo kojom vaikštau.

Kovojau tris kartus. Čia rečiau stabdo laiką nei Lietuvėlėj, ypač kai mūsų smūgiai ne tiek stiprūs, kiek bernų, ir neiššaukia tiek daug yame, tad po pirmos kovos, trukusios pusantros minutės, kojos kaip iš želė nulietos jautėsi.

Pirmas dvi kovas baigiau lygiosiom - taškų nepelniau, bet ir nepraleidau. Treneris priėjęs pasakė, kad labai neblogai, tik smūgiai lieka pusmetrį nuo priešininkės, tai reikėtų prišokt arčiau. O kitas teisėjas, man belaukiant trečios kovos, leptelėjo "Super, tik nesišypsok, kol ant tatamio."

Trečioj kovoj praleidau smūgį į pilvą - kaip iš plieno patrankos, net akys užvirto ir kvapą atėmė. Jai paskyrė wazari, o aš atsilošt nebespėjau. Visad žinojau, kad smūgių geriau nepraleist, bet dabar žinau, kokia kaina tai atsieina - stipriau treniruotis iki čempionato reikės.

Vis vien baisiausia buvo stebėti vaikinukų kovas - kaip tornadas su ugnikalniu - per vidurį įsimaišyti nenorėtum. Tiesa, buvau nustebinta, kad rimtų traumų kovų metu nepasitaikė - tik vienas vaikinukas į sienos kampą kulnu kalė (įsivaizduok koloną SeiDo salės vidurį), tai be galo skaudžiai atrodė, bet čia salės dizaino bėda, ne kovos stiliaus.

Apskritai buvo be galo smagi ir naudinga patirtis, mielai dalyvaučiau dar ir dar.

Mano antroji kova - video. Neteiskit, žinau, kad blogai, bet visi komentarai laukiami!