BUCS (British Universities and College Sport) lyga - svarbiausias metų renginys visiems individualiems sportams. Komandiniai, kaip futbolas ar tinklinis, žaidžia trapuniversitetinėse varžybose vos ne kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį, bet individualūs sportai laukia to vieno nuostabaus savaitgalio, kai visa Jungtinė Karalystė suvažiuoja į Šefildą ir varžosi plaukime, lengvojoj atletikos, stalo tenise, džiudo, karate ir panašiuose sportuose.
Mūsų iš Birmingemo į karate važiavo trylika, dalyvauti skirtingose rungtyse: individualioje katoje, komandinėje ir individualioj kumite. Porai žmonių buvo trenerio keliami aukšti reikalavimai, bet mūsų dauguma važiavo tiesiog dalyvauti. Mano asmeniniai tikslai, be to, kad pamatyčiau kaip veikia varžybos, kai priimtini praktiškai visi karate stiliai, buvo labai paprasti: katą padaryti nesuskubant, tvirtai ir patenkinamai, o kumite pelnyti bent vieną tašką.
Pasiruošta visai įspūdingai - penki tatamiai, prieš startą sportininkau sukviečiami į laukiamąjį kambarį, kiekvienas prieš kumite būna pasvertas, profesionalios laiko ir taškų švieslentės ant stalo prie kiekvieno tatamio, sėdi po du žmogiukus kurie pasako kas dabar startuos, kam ruoštis, užrašo kas pateko į kitą etapą ir taip toliau. Tribūnos buvo užpildytos - daugiausiai patys dalyviai, bet mačiau ir tėvų, ir mažų vaikiukų, ir reporterį vieną kitą (studenčiukai, bet visgi!).
Pirmiausia buvo komandinė kata. Jų bunkai skiriasi nuo mūsų - ne vienas daro katą, o kiti du jį puola, bet katą daro visi ir kiekvienas turi pademonstruoti dalelę interpretacijos. Ryškiausias momentas - vaikinukas sugebėjo išsinarinti kelį. Darydamas kata. Per Heian-Godan 180° apsisukimą jo kūnas apsisuko, bet pėda ne... Kol jis susirietęs už kelio besilaikydamas gulėjo, komandos draugai savo katą pabaigė, net nematė jo traumos, bet visa salė taip unisonu ir aiktelėjo! Ne kasdieninis vaizdelis!
Individuali kata prasidėjo keistai jau vien tuo, kad ėjo atvirkštine tvarka - nuo aukščiausių diržų iki žemiausių. Tad pirmiausia ėjo juodi diržai, po jų rudi, o galiausiai spalvoti. Bet labiausiai mane nustebino tai, kad visiškai nesupratau jų vertinimo kriterijų. Žinoma, nepaprastai sudėtinga, kai turi sulyginti visiškai skirtingus stilius, tad greičiausiai čia mano neišprusimas stiliuose kalba, bet man von ne visados atrodydavo, kad turėtų laimėti pralaimėtojas. Taip pat keista buvo tai, kad katas darė po du. Bet ne taip kaip man įprasta - tą pačią katą, o skirtingas, bet vis vien po du. Žemesni diržai darė ant tatamio kartu, o aukšesni išeidavo po du, bet vienas laukdavo už tatamio ribų, kol kitas padarys. Balsavimas - raudonom ir mėlynom vėliavėlėm.
Mano asmeninis tikslas katos rungtyje buvo nenualpti, nesuskubėti ir padaryti patenkinamai, ir man visai nebuvo svarbu, laimėsiu, ar ne. Pirmame rate dariau Jion katą. Jaučiausi, kad šią moku geriausiai, nes ją ruošiau paskutiniam išlaikytam egzaminui. Padariusi savimi didžiavausi - tikrai pirmą kartą gyvenime nesuskubėjau, gal net kiek per ilgas pauzes tarp judesių dariau. Šiaip ar taip, savo tikslą pasiekiau! Ir nepaprastai geras jausmas buvo pabaigus katą girdėti ovacijas iš to tribūnų kampo, kuriame sėdėjo manno klubo draugai.
Tiesa, taip pat ir laimėjau prieš priešininkę, vėliavėlių santykiu 3-2, bet vis vien, tad sntram rate dariau Heian-Godan - prašokau Bassai-Dai, nes nei jos pradžia, nei pabaiga tikrai ne mano stiprybė, o priklausiau kaip teisėjai net nebežiūri tavo katos jei jiems nepatinka pradžia. Šiam rate dariau savo katą antroji, tad spėjau pažiūrėti kaip tobulai daro mano priešininkė. Tačiau mane pakirto tai, kad pradėjus katą prisiminiau, kad nenusilenkiau teisėjui. Tada suskubėjus supratau, kad ir Kiai praleidau, taigi visai išsimušiau. Bet mano laimės ir pasididžiavimo savimi tai pernelyg nesumažino, nes vis prisimindavau koks geras jausmas buvo pabaigus pirmąją katą. Taigi, mano pasirodymas katos rungtyje baigėsi ketvirtfinalyje.
Niekas iš mūsų klubo nepasirodė pernelyg nuostabiai katoj - visi pralaimėjjo arba pirmam, arba antram rate, bet komandinė kumite, kuri buvo palikta šeštadienio vakarui po visų katų, buvo mūsų universiteto arkliukas. Pernai mūsų universitetas laimėjo pirmąją vietą, bet šiemet komanda buvo gan nauja - tik du patyrę kovotojai, vienas iš jų su lengva kelio trauma. Visa salė klykė palaikydama vieną ar kitą komandą - neabejotinai įdomiausia savaitgalio rungtis! Tiesa, nuo merginų aukšto dažnio riksmų galva lengva įsiskaudėjo (visgi 5 tatamiai!), bet kai mūsų vaikinukai vis viena sugebėjo iškovoti medalius ir užėmė trečią vietą, visų mūsų nuotaika pakilo lig dausų!
Sekmadienį visa diena buvo skirta individualiai kumite. Prasidėjo nuo mažiausių diržų ir mažiausių svorio grupių, tad kadangi aš buvau priskirta prie senior high weight - sunkiausios aukščiausių diržų grupės, mano eilė atėjo tik į pavakarę. Pavargusi nuo laukimo savo kovos net nebenorėjau. Išėjus ant tatamio šokinėjau tas dvi minutes, bandžiau viską, ką galėjau, bet savo tikslo nepasiekiau - nei vieno taško nepelniau. Vieną tašką, deja, praleidau, tad kovą pralaimėjau. Vėliau, stebėdama kitas kovas dėl to be galo džiaugiausi. Tos merginos, kurios atstovauja Anglijai tarptautiniuose čempionatuose buvo šaunios, būtų smagu susikaut - jos techniškos, bet ne agresyvios - smūgiai jei ir liečia tave, tai švelniai, be galo be krašto greitos ir lanksčios (kojos skraidė aukščiau nei aš ranka pasiekčiau...), bet mažiau patyrusios sportininkės buvo klaikios - smūgius sugrūsdavo kiaurai pilvo (viena mergina turėjo nulipti nuo tatamio ir pradėjo trūkčioti - rodėsi, kad tuoj susivems), kitai iš nosies nuo smūgio bėgo kraujas, dar kitos pradėjo voliotis ant žemės vos ne kaip per gatvės muštynes.
Pakraupusi nesupratau, kodėl teisėjai tokie pasyvūs, bet ko gero ir jiems po dviejų dienų įtempto teisėjavimo sulėtėjo reakcija. Dar baisiau buvo vaikinukų kovos - sunkiausioje grupėje kovojant dėl bronzos medalio vaikinukas užšoko ant priešininko smūgio į galvą ir sukniubo vietoj. Teisėjai davė baudos tašką už vaidybą, bet nukentėjusysis buvo išgabentas iš aikštelės medikų. Vėliau pasklido gandas, kad tam vargšeliui diagnozuotas smegenų sukrėtimas.
Šiek tiek linksmesne gaida - mūsų klubo vaikinukas savo grupėje laimėjo auksą! Galiausiai, po apdovanojimų, savaitgalis buvo baigtas. Aš tikrai labai smagiai praleidau laiką ir norėsiu dalyvauti kitąmet. Tiesa, kelionė namo vietoj mažiau nei dviejų valandų užtruko kiek daugiau nei tris dėl to, kad mūsų vairuotojas paklydo, bet tai tik dar labiau prisidėjo prie viso to smagumo geriau susipažįstant ir susibendraujant su žmogiukais iš mūsų klubo.
Kiek vėliau iš draugo, kuris šiuo metu Austrijoj, sužinojau, kad mano kumite net per universiteto radiją komentavo! Angliškai, bet paklausykit kokį dramblį iš musės komentatorius išpūtė :)
http://www.mixcloud.com/BurnFMsport/bucs-gatorade-national-finals-day-2-karate-part-3-mockute-230214/
