BUCS

BUCS (British Universities and College Sport) lyga - svarbiausias metų renginys visiems individualiems sportams. Komandiniai, kaip futbolas ar tinklinis, žaidžia trapuniversitetinėse varžybose vos ne kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį, bet individualūs sportai laukia to vieno nuostabaus savaitgalio, kai visa Jungtinė Karalystė suvažiuoja į Šefildą ir varžosi plaukime, lengvojoj atletikos, stalo tenise, džiudo, karate ir panašiuose sportuose.

Mūsų iš Birmingemo į karate važiavo trylika, dalyvauti skirtingose rungtyse: individualioje katoje, komandinėje ir individualioj kumite. Porai žmonių buvo trenerio keliami aukšti reikalavimai, bet mūsų dauguma važiavo tiesiog dalyvauti. Mano asmeniniai tikslai, be to, kad pamatyčiau kaip veikia varžybos, kai priimtini praktiškai visi karate stiliai, buvo labai paprasti: katą padaryti nesuskubant, tvirtai ir patenkinamai, o kumite pelnyti bent vieną tašką.

Pasiruošta visai įspūdingai - penki tatamiai, prieš startą sportininkau sukviečiami į laukiamąjį kambarį, kiekvienas prieš kumite būna pasvertas, profesionalios laiko ir taškų švieslentės ant stalo prie kiekvieno tatamio, sėdi po du žmogiukus kurie pasako kas dabar startuos, kam ruoštis, užrašo kas pateko į kitą etapą ir taip toliau. Tribūnos buvo užpildytos - daugiausiai patys dalyviai, bet mačiau ir tėvų, ir mažų vaikiukų, ir reporterį vieną kitą (studenčiukai, bet visgi!).

Pirmiausia buvo komandinė kata. Jų bunkai skiriasi nuo mūsų - ne vienas daro katą, o kiti du jį puola, bet katą daro visi ir kiekvienas turi pademonstruoti dalelę interpretacijos. Ryškiausias momentas - vaikinukas sugebėjo išsinarinti kelį. Darydamas kata. Per Heian-Godan 180° apsisukimą jo kūnas apsisuko, bet pėda ne... Kol jis susirietęs už kelio besilaikydamas gulėjo, komandos draugai savo katą pabaigė, net nematė jo traumos, bet visa salė taip unisonu ir aiktelėjo! Ne kasdieninis vaizdelis!

Individuali kata prasidėjo keistai jau vien tuo, kad ėjo atvirkštine tvarka - nuo aukščiausių diržų iki žemiausių. Tad pirmiausia ėjo juodi diržai, po jų rudi, o galiausiai spalvoti. Bet labiausiai mane nustebino tai, kad visiškai nesupratau jų vertinimo kriterijų. Žinoma, nepaprastai sudėtinga, kai turi sulyginti visiškai skirtingus stilius, tad greičiausiai čia mano neišprusimas stiliuose kalba, bet man von ne visados atrodydavo, kad turėtų laimėti pralaimėtojas. Taip pat keista buvo tai, kad katas darė po du. Bet ne taip kaip man įprasta - tą pačią katą, o skirtingas, bet vis vien po du. Žemesni diržai darė ant tatamio kartu, o aukšesni išeidavo po du, bet vienas laukdavo už tatamio ribų, kol kitas padarys. Balsavimas - raudonom ir mėlynom vėliavėlėm.

Mano asmeninis tikslas katos rungtyje buvo nenualpti, nesuskubėti ir padaryti patenkinamai, ir man visai nebuvo svarbu, laimėsiu, ar ne. Pirmame rate dariau Jion katą. Jaučiausi, kad šią moku geriausiai, nes ją ruošiau paskutiniam išlaikytam egzaminui. Padariusi savimi didžiavausi - tikrai pirmą kartą gyvenime nesuskubėjau, gal net kiek per ilgas pauzes tarp judesių dariau. Šiaip ar taip, savo tikslą pasiekiau! Ir nepaprastai geras jausmas buvo pabaigus katą girdėti ovacijas iš to tribūnų kampo, kuriame sėdėjo manno klubo draugai.

Tiesa, taip pat ir laimėjau prieš priešininkę, vėliavėlių santykiu 3-2, bet vis vien, tad sntram rate dariau Heian-Godan - prašokau Bassai-Dai, nes nei jos pradžia, nei pabaiga tikrai ne mano stiprybė, o priklausiau kaip teisėjai net nebežiūri tavo katos jei jiems nepatinka pradžia. Šiam rate dariau savo katą antroji, tad spėjau pažiūrėti kaip tobulai daro mano priešininkė. Tačiau mane pakirto tai, kad pradėjus katą prisiminiau, kad nenusilenkiau teisėjui. Tada suskubėjus supratau, kad ir Kiai praleidau, taigi visai išsimušiau. Bet mano laimės ir pasididžiavimo savimi tai pernelyg nesumažino, nes vis prisimindavau koks geras jausmas buvo pabaigus pirmąją katą. Taigi, mano pasirodymas katos rungtyje baigėsi ketvirtfinalyje.

Niekas iš mūsų klubo nepasirodė pernelyg nuostabiai katoj - visi pralaimėjjo arba pirmam, arba antram rate, bet komandinė kumite, kuri buvo palikta šeštadienio vakarui po visų katų, buvo mūsų universiteto arkliukas. Pernai mūsų universitetas laimėjo pirmąją vietą, bet šiemet komanda buvo gan nauja - tik du patyrę kovotojai, vienas iš jų su lengva kelio trauma. Visa salė klykė palaikydama vieną ar kitą komandą - neabejotinai įdomiausia savaitgalio rungtis! Tiesa, nuo merginų aukšto dažnio riksmų galva lengva įsiskaudėjo (visgi 5 tatamiai!), bet kai mūsų vaikinukai vis viena sugebėjo iškovoti medalius ir užėmė trečią vietą, visų mūsų nuotaika pakilo lig dausų!

Sekmadienį visa diena buvo skirta individualiai kumite. Prasidėjo nuo mažiausių diržų ir mažiausių svorio grupių, tad kadangi aš buvau priskirta prie senior high weight - sunkiausios aukščiausių diržų grupės, mano eilė atėjo tik į pavakarę. Pavargusi nuo laukimo savo kovos net nebenorėjau. Išėjus ant tatamio šokinėjau tas dvi minutes, bandžiau viską, ką galėjau, bet savo tikslo nepasiekiau - nei vieno taško nepelniau. Vieną tašką, deja, praleidau, tad kovą pralaimėjau. Vėliau, stebėdama kitas kovas dėl to be galo džiaugiausi. Tos merginos, kurios atstovauja Anglijai tarptautiniuose čempionatuose buvo šaunios, būtų smagu susikaut - jos techniškos, bet ne agresyvios - smūgiai jei ir liečia tave, tai švelniai, be galo be krašto greitos ir lanksčios (kojos skraidė aukščiau nei aš ranka pasiekčiau...), bet mažiau patyrusios sportininkės buvo klaikios - smūgius sugrūsdavo kiaurai pilvo (viena mergina turėjo nulipti nuo tatamio ir pradėjo trūkčioti - rodėsi, kad tuoj susivems), kitai iš nosies nuo smūgio bėgo kraujas, dar kitos pradėjo voliotis ant žemės vos ne kaip per gatvės muštynes.

Pakraupusi nesupratau, kodėl teisėjai tokie pasyvūs, bet ko gero ir jiems po dviejų dienų įtempto teisėjavimo sulėtėjo reakcija. Dar baisiau buvo vaikinukų kovos - sunkiausioje grupėje kovojant dėl bronzos medalio vaikinukas užšoko ant priešininko smūgio į galvą ir sukniubo vietoj. Teisėjai davė baudos tašką už vaidybą, bet nukentėjusysis buvo išgabentas iš aikštelės medikų. Vėliau pasklido gandas, kad tam vargšeliui diagnozuotas smegenų sukrėtimas.

Šiek tiek linksmesne gaida - mūsų klubo vaikinukas savo grupėje laimėjo auksą! Galiausiai, po apdovanojimų, savaitgalis buvo baigtas. Aš tikrai labai smagiai praleidau laiką ir norėsiu dalyvauti kitąmet. Tiesa, kelionė namo vietoj mažiau nei dviejų valandų užtruko kiek daugiau nei tris dėl to, kad mūsų vairuotojas paklydo, bet tai tik dar labiau prisidėjo prie viso to smagumo geriau susipažįstant ir susibendraujant su žmogiukais iš mūsų klubo.

Kiek vėliau iš draugo, kuris šiuo metu Austrijoj, sužinojau, kad mano kumite net per universiteto radiją komentavo! Angliškai, bet paklausykit kokį dramblį iš musės komentatorius išpūtė :)

http://www.mixcloud.com/BurnFMsport/bucs-gatorade-national-finals-day-2-karate-part-3-mockute-230214/

Pirmos varžybos!

Šį sekmadienį dalyvavau pirmosiose savo kumite varžybose Anglijoj. Savo pačios nuostabai aš vis dar gyva!

Varžybos buvo labiau treniruotės tipo, be prizų, komandomis, kad tik kuo daugiau kovų išeitų, kad prisirinktume kuo daugiau patirties BUCS - British Universities and Collages Sports - čempionatui, kuris vyks vasario 22-23d. Šįkart buvo tik laisva kova, jokių katų, nieko daugiau, tik pusantros minutės išsiaiškinti laimėtojui.

Dalyvavo trys universitetai (University of Birmingham, Coventry University ir University of Warwick), iš viso apie 22 dalyvius, iš kurių keturios merginos. Formatas buvo komandinės kumite.

Įprastai būna penki tos pačios lyties atstovai, išsirikiavę nuo aukščiausio laipsnio iki žemiausio, ir susitinka po vieną kovą pirmas su pirmu, antras su antru ir t.t., tačiau merginų, kaip ir visad, trūko, tad buvo nuspręsta komandos formulę pakeisti į 4 vaikinukus ir vieną panelę.

Koventrio komanda neturėjo nei vienos merginos, tad vienai teko išduoti savąjį universitetą ir pereiti į jų komandą. Tai, žinoma, buvau aš! Pirmiausia dėl to, kad aš buvau žemiausias laipsnis - visos kitos trys panos juodadiržės, tad mieliau pralaimėti už svetimus nei savus. Šypt.

Tiesa, komandos pasikeitimu labai nesigailėjau - vyrukai iš Koventrio pasirodė tiek pat smagūs, kiek mūsiškiai, o dar ir inžinierių pasitaikė, tad buvo apie ką ir be karate pakalbėt.

Vienintelė būtina apsauga buvo kapa/antdantis ar kaip ten tas dalykėlis burnoj vadinamas. Nusipirkau dieną prieš, pagal instrukcijas prisiderinau, bet prasižioju ir iškrenta! Galvojau, prasmuksiu, ne taip ir būtina gal, bet kai pasiūlė pasiskolint iš ko nors kito, jei pati neturiu, nusprendžiau, kad jau mieliau sukandus dantimis kovosiu nei tokį asmenišką dalykėlį skolinsiuos.

Reikėjo dėvėti ale bokso pirštinaites, bet kojų apsaugos nebuvo būtinos. Kad ir kaip smagu žinot, kad spyris raumens neatjungs, labai jau nepatogios tos kojų pagalvės - kaip ne su savo kojom vaikštau.

Kovojau tris kartus. Čia rečiau stabdo laiką nei Lietuvėlėj, ypač kai mūsų smūgiai ne tiek stiprūs, kiek bernų, ir neiššaukia tiek daug yame, tad po pirmos kovos, trukusios pusantros minutės, kojos kaip iš želė nulietos jautėsi.

Pirmas dvi kovas baigiau lygiosiom - taškų nepelniau, bet ir nepraleidau. Treneris priėjęs pasakė, kad labai neblogai, tik smūgiai lieka pusmetrį nuo priešininkės, tai reikėtų prišokt arčiau. O kitas teisėjas, man belaukiant trečios kovos, leptelėjo "Super, tik nesišypsok, kol ant tatamio."

Trečioj kovoj praleidau smūgį į pilvą - kaip iš plieno patrankos, net akys užvirto ir kvapą atėmė. Jai paskyrė wazari, o aš atsilošt nebespėjau. Visad žinojau, kad smūgių geriau nepraleist, bet dabar žinau, kokia kaina tai atsieina - stipriau treniruotis iki čempionato reikės.

Vis vien baisiausia buvo stebėti vaikinukų kovas - kaip tornadas su ugnikalniu - per vidurį įsimaišyti nenorėtum. Tiesa, buvau nustebinta, kad rimtų traumų kovų metu nepasitaikė - tik vienas vaikinukas į sienos kampą kulnu kalė (įsivaizduok koloną SeiDo salės vidurį), tai be galo skaudžiai atrodė, bet čia salės dizaino bėda, ne kovos stiliaus.

Apskritai buvo be galo smagi ir naudinga patirtis, mielai dalyvaučiau dar ir dar.

Mano antroji kova - video. Neteiskit, žinau, kad blogai, bet visi komentarai laukiami!

Kai gyvenime taip ramybės trūksta

Seiza

Baisingai keistai jie klaupiasi. Pirmiausia, prieš priklaupiant reikia pritūpti, taip keliais į šalis, kaip kad mes kai tempimus darom. Tada pasukti dubenį šonu, kad vienas kelis atsisuktų nosies tiesumu, ir padėti tą kelį ant žemės. Tuomet atsukti antrą kelį atgal ir paklupdyti prie pirmojo. Baisingai jau keista, nesuprantu, kam toks cirkas - nei patogumo, nei greičio.

Mokuso

Kaip sakoma, įvertini tiktai praradęs. Niekad nepastebėdavau, kiek daug man reiškia ta pusė minutės meditacijos prieš ir po treniruotės. Numalšina, atstato, sukaupia. Nepaprastas gėris, ypač kai gyvenime taip ramybės trūksta. Čionais mokuso tik "tradicinės" treniruotės gale, ne daugiau nei 10 sekundžių, o sportinio karate net seiza nėr, tik nusilenkimas paskubomis. Trūksta man tos harmonijos ir ramybės, susikaupimo.

Rei

Niekaip nepriprantu ir vis dar viduj padarau įprastai, nors išorė ir lieka statiška. Jie turi vieną vienintelį Sensei ni rei. Priprasti ir neketinu, nes nesuprantu kaip galima neturėti ar neišreikšti visiškai jokios pagarbos praeičiai - žmonėms, kurie perdavė savo žinias ir patirtis atsijoję ir patobulinę - vietai, kurioje tobuliniesi ar tobulėjimo bendražygiams. Tiesa, kai kurie nusilenkia vieni kitiems, kai treneris "paleidžia" iš eilės, tik dar nesupratau kam - tik tiems, su kuriais poroj stovėjo, ar šalia eilėje stovintiems.

Perliukai

Per kelias pirmas savaites pririnkau keletą įdomybių. Nesiekiu pašiept, bet neįprastas, kitoks būdas visad pirmiausia iššaukia prieštaravimą, tad nepykit už subjektyvų požiūrį.

Veidrodinės katos

Pasak šio trenerio, juodiems diržams privalu mokėti katas keturiais būdais:

• įprastai; 
• veidrodiniu būdu, kai vietoj žingsnio priekine koja į priekį reikia žengri galine atgal;
• iš kito galo (pradedant nuo paskutinės stovėsenos);
• iš kito galo veidrodiniu principu.

Pasak jo kiekviena iš šių alternatyvų yra tarsi nauja kata - turi visai kitokį pritaikymą. Kol kas mačiau tik Heyan Shodan veidrodiniu būdu. Bandau įsivaizduoti veidrodinį Godan šuoliuką darant iš kito galo.

Blokas Jodan

Kalbant apie pritaikymus buvo keistoka, kai mokėmės daryti bloką nuo atakos veido aukštyje. Teoriškai viskas aišku, ir kaip naudot žinau, tik viena bėda - neveikia, jei mano partenės smūgis galvon ateina man žemiau diržo. Tad aš sau ramiai blokuoju gedan-barai, juk nesinori pirato kojos turėt, kai vienas iš spyrių raumenį atjungs. Prieina treneris ir sako, kad ne tą bloką darau, tad man teko atsakyt, kad nuo tokio smūgio kitoks blokas nelabai tinka. Tai kažkoks susikrimtęs palinksėjo, liepė pakartot, darkart palinksėjo ir nuėjo. Gerai, kad atsispaudimų neliepė daryt.

Tik šįkart be slystelėjimo

Gan panašus atvejis buvo, kai pamatė mane darant gyaku tsuki chudan. Atsistojo priešais mane šiek tiek didesniu atstumu ir sako - pataikyk. Aš su slystelėjimu ir padariau. Jis sako grįžk ir dar kartą padaryk, tik šįkart nejudink kojų. Tai aš ir padariau smūgį pilvan nejudinant kojų - nepasiekiau. Jis tada mane perkreipė, palankė priekin ir pasakė: "Išnaudok visą savo kūno ilgį, galėsi daugiau siekti." Šįkart jau man teko palinkčiot ir palaukt, kol nueis.

Luktelkit minutėlę

Mane pribloškė neefektyvus laiko naudojimas treniruotės metu. Treniruotė trunka dvi valandas, tačiau aš po pusvalandžio "Lūšyje" būnu daug labiau nusikalus, nei čia po abiejų valandų. Priežasčių ilgai ieškoti netruko - treneris labai mėsta duoti asmeninius patarimus. Su pavyzdžiais. Kokių poros minučių trukmės. Kol kiti stovi ir laukia. Vėlėliau klasė suskirstoma pagal diržus - pradinukai daro katą, kiti stovi. Pažengę daro katą, kiti laukia. Juodi diržai daro katą, kiti žiūri. Laukimo daugiau negu darbo. Po žingsniuką laužau tvarką - paskutinį kartą kol reikėjo laukti aš rodžiau pradinukei Taikyoku-shodan katą, kitą kartą pati savo darysiu.

Sportinio karate taškų sistema

Išmokė teisėjauti paturbintai: be wazari ir ippon, pasirodo, dar egzistuoja yuko. Yuko rodomas ranka 45° žemyn, duodant vieną tašką už smūgį ranka chudan zonoj. Wazari ranka lygiagrečiai grindų paviršiui, du taškai, skiriami smūgiui ranka jodan zonoj. Ippon rodomas ranka 45° aukštyn bet kokiam spyriui koja arba smūgiui po pargriovimo ir už jį skiriami trys taškai. Beje, spalvos yra raudona ir mėlyna, dėvimos rankų, kojų ir viso kito apsaugos, o vos ne vienintelis kriterijus, ar ataka buvo sėkminga, yra "kyai".

Pirmasis įspūdis

Praskautavus shotokan karate universitete visą pirmą savaitę, atraportuoju:

"Tradicinio" karate sesijos toli gražu nuo Lūšies, bet nebuvo taip baisu, kaip galvojau. Žmonės susirinkę iš įvairių karate porūšių, yra darančių labai įvairiai, tad pats treneris sakė, kad kadangi visi tokie skirtingi, jis taisys tik jei matys kokią kritišką klaidą. Mokys savo būdu, nes, na, jo treniruotė visgi, bet jis neteigia, kad tai yra vienintelis ar geriausias būdas.

Tad iš jo kalbos pasirodė visai nieko, tik tiek kad kai pats pradėjo daryt atrodė toli gražu ne tobulai - visas į priekį sulinkęs, susigūžęs. Šiaip be to, kad snapback'ą specialiai treniruoja ("juk nenori, kad tave pagautų!") ir stovėsenos siaubingai per ilgos bei liemuo persuktas, viskas atrodė ganėtinai gražiai. Kumite dalis buvo visiška savigyna, su pargriovimais ir smūgiais į adomo obuolį. Sakė, kad nors su laiku besitreniruojant karate įvaldysim savigyną, reikia šiek tiek ir ties tuo pasitreniruoti.

"Sportinis" karate, deja, labai priešingas: gyaku tsuki smūgį darant priklaupiama ant vieno kelio, o oi tsuki kontakto metu bent viena koja būna ore. Viskas iš boksiško šokinėjimo, o vietoj blokų reik tūptelt. Ir dar tokias mini bokso pirštinaites visi dėvi, kad kontaktas nebūtų toks skaudus.

Kai praradau viltį rasti kokių nors sąsajų apart japoniškų smūgių pavadinimų ir pažiūrėjau į tai kaip į visai atskirą sportą, man pasidarė visai smagu: šokinėjiesi sau, tapšnoji vienas kitą. Tad nusprendžiau lankyti (įeina į kainą kartu su tradiciniu) - bendras kūno tonusas pagerėt turėtų (vien po apšilimo žliaugia prakaitas) ar reakcija gal pagreitės betūpčiojant nuo jų spyrių.

Pradžia

Sveiki atvykę į Agotos blog'ą apie jos karate patirtis tiek Birmingeme, tiek Lietuvoj.

Pradžiai truputukas konteksto:

Karate pradėjau būdama keturiolikos metų - atsekiau savo mažąjį broliuką į "Lūšies" klubą, kurį iškart pamilau. Tai tradicinio karate klubas, sekantis Mokytojo Hidetakos Nishiyamos mokymu. Kadangi tikriausiai viską ir taip žinot, trumpai - tobulybė!

Įstojus į University of Birmingham du metus sportuodavau tik grįžus Lietuvon atostogoms, o dabar, trečiais studijų metais sugalvojau, kad prisijungsiu prie Shotokan Karate klubo universitete.

Tad čia bus pabambėjimų kaip man nepatinka šitas naujas karate, pasvaisčiojimų kaip pasiilgau Lūšiukų ir džiausmų grįžus jų aplankyt, nusistebėjimų kokių man neįprastų pratimų jie Anglijoj turi, įspūdžių iš renginių bei varžybų ir viso kito karatistiško.

Kadangi mano publika greičiausiai ir būsit tik lūšiukai - myliu, bučiuoju ir labai pasiilgau!